Lt
|
| NATŪRALIOS GAMTOS IŠSAUGOJIMAS IR APLINKOSAUGA - VIENA SVARBIAUSIŲ ŽMONIJOS IŠGYVENIMO SĄLYGŲ Pasaulinė aplinkos apsaugos diena - gera proga pamąstyti apie žmonijos nueitą ekologinį kelia. Atsigręžę atgal matome, kad spartus, ypač XX a. antroje pusėje, gyventojų pasaulyje daugėjimas sukėlė ne tik demografinį sprogimą. Atitinkamai buvo daugiau naudojami gamtos turtai. Ilgą laiką žmogus be didesnės atsakomybės naudojo gamtos turtus, teršė žemę, vandenis, orą, kirto miškus. Dėl tokios veiklos prasidėjo nepageidaujami gamtos pokyčiai. Išnyko daug gyvūnų ir augalų rūšių, sumažėjo žalieji plotai, sparčiai senka gamtiniai ištekliai, daugėja teršalų. Nemaži arealai virto netinkami žmonių gyvenimui. Ilgainiui žmonija suvokė pražūtingą raidos kelią ir intensyviai pradėjo ieškoti būdų iškilusioms problemoms spręsti, ekologinei krizei įveikti. Pagaliau suvokta, kad gamtinei aplinkai saugoti būtina skirti didesnį valstybinių ir visuomeninių institucijų dėmesį, užtikrinti racionalų gamtos turtų naudojimą ir apsaugą. Prisiminta, kad gamtos turtai, švari ir sveika aplinka bus reikalinga ir būsimoms kartoms, mūsų amžininkams. Suvokta, kad gamtos turtų naudojimą būtina derinti su gamtosauga. Subalansuotos plėtros samprata 1992 m. Rio de Žaneire (Brazilija), pasaulio vadovų pasitarime, skirtame gamtosaugos problemoms, atsirado subalansuotos (darnios) plėtros idėja. Tuomet ši idėja buvo įteisinta kaip svarbiausia ilgalaikė visuomenės raidos strategija. Suprasta, kad būtinas kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, kad būtina subalansuota ilgalaikė darnaus vystymo strategija. Svarbiausias jos principas - gamyba privalo augti sparčiau negu gamtos turtų naudojimas, o daromi pažeidimai gamtoje neturi viršyti leistinų normų. Ten buvo priimta ir subalansuotos plėtros įgyvendinimo XXI a. veiksmų programa "Dienotvarkė 21". Joje nurodyti svarbiausi principai, liečiantys įvairias gyvenimo sritis. Tai ne tik gamtosauga ir racionalus gamtos turtų naudojimas, bet ir kova su skurdu, gyventojų sveikatos apsauga, švietimas, lygios teisės, naujų technologijų naudojimas ir kiti klausimai. Svarbiausias Lietuvos subalansuotos plėtros strategijos siekis pagal ekonominį ir socialinį vystymąsi bei gamtos išteklių efektyvumo rodiklius iki 2020 m. pasiekti esamą Europos Sąjungos lygį. Aplinkosaugos srityje būtina pagal aplinkos taršą neviršyti Europos Sąjungoje leistinų normų. Būtina laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršos reikalavimus. Tokius didelius siekius sėkmingai įgyvendinti galima tik ūkinėje veikloje diegiant naujausias, aplinkai mažesnį poveikį darančias technologijas. Dėl to mokslinei pažangai, nedaug išteklių reikalaujančioms technologijoms kurti, jų įdiegimui, ekologiniam ugdymui šioje subalansuoto vystymo strategijoje skiriama ypač daug dėmesio. Ekologinės žinios - visiems Ekologija tiria gyvosios ir negyvosios gamtos tarpusavio ryšius, organizmų ir jų gyvenamos aplinkos santykius. Ji nagrinėja mikroorganizmų, biocenozių ir ekosistemų organizaciją, medžiagų ir energijos apytaką, gamtinės aplinkos, adaptacijos ir evoliucijos mechanizmus. Svarbiausia dabartinės ekologijos kaip mokslo problema - gyvosios gamtos harmonijos, joje vykstančių priešingų procesų, pusiausvyros dėsnių, lemiančių šios pusiausvyros susidarymą ir stabilumą, tyrimas. Šių tyrimų pagrindą sudaro gamtos apsauga, gamtinės aplinkos galimų kitimų prognozavimas, racionalus gamtos turtų naudojimas ir galimas jos išteklių gausinimas. Taigi ekologijos mokslo tikslai gerai sutampa su balansuoto vystymo strategijos siekiais, skirtais gamtinei aplinkai saugoti, racionaliam jos turtų naudojimui ir gausinimui. Dėl to šio mokslo pagrindus privalo žinoti platūs visuomenės sluoksniai. Be aktyvaus visuomenės dalyvavimo aplinkosaugoje sunku tikėtis sėkmingų subalansuotos plėtros rezultatų. Ekologijos samprata, subalansuotos plėtros pagrindai dėstomi daugelyje aukštųjų mokyklų, ypač gamtos mokslų fakultetuose. Apie tai kalbama ir vidurinių mokyklų programose. Yra nemaža vidurinių mokyklų, kuriose gamtosaugai skiriama daug laiko popamokinėje veikloje. Mokytojų vadovaujami mokiniai dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose gamtosaugos projektuose, stebi ir tiria vietinius atskirus gamtinės aplinkos komponentus, organizuoja gamtosaugines konferencijas ir simpoziumus. Mokyklose veikia gamtosauginio pobūdžio ekologų, biologų, geografų, kraštotyrininkų, keliautojų ir kitokie būreliai. Tačiau tokia aktyvi ekologinė ir gamtosauginė veikla nėra būdinga visoms bendro lavinimo mokykloms. Net ir dirbančiose šioje srityje mokyklose joje dalyvauja nedaug moksleivių. O ekologinis ugdymas privalo apimti ne tik vaikus ar jaunimą, bet ir visą visuomenę. Gyvenamos aplinkos kokybe, gamtinių objektų apsauga ir globa privalo rūpintis kiekvienas šalies pilietis. Čia neturi reikšmės amžius, išsimokslinimas, tautybė, politinės ar religinės pažiūros, užimamos pareigos. Saugoti šalies gamtinę aplinką privalo ir moksleivis, ir žemdirbys, ir verslininkas, ir tarnautojas, kokiose pareigose jis bedirbtų. Lietuvos gyventojai nėra plačiau susipažinę su darnaus vystymo strategija, svarbiausiomis jos nuostatomis. Dėl to visuomenės ekologinis mokymas, aplinkosaugos priemonių, kuo mažesnės žalos darančio aplinkai gyvenimo būdo propagavimas -vieni svarbiausių subalansuoto vystymo uždavinių. Labai svarbu didinti mokslinių stebėjimų ir tyrimų aplinkosaugoje vaidmenį. Gautų rezultatų taikymas praktikoje padėtų aplinkosaugai pakilti j aukštesnį suvokimo lygį. Svarbu, kad ekologinis ugdymas ir gamtosauga rūpėtų įvairių sričių specialistams, įvairaus amžiaus žmonėms. Tik nuo jų darbo priklausys valstybinės aplinkos apsaugos strategijos keliamų uždavinių atskiroms teritorijoms įgyvendinimo sėkmė, harmoningos, neabejingos gamtosaugai visuomenės formavimas. Tik aktyvus visuomenės dalyvavimas gamtosaugos veikloje, pastovus domėjimasis gamtinės aplinkos padėtimi, nuolatinis kvalifikacijos kėlimas gali laiduoti sėkmę. Skatinant ekologinį supratimą, labai svarbu remtis savos vietovės, miesto ar rajono aplinkos būkle, žinoti esamas aplinkosaugos problemas. Reikia išmokti vertinti ekologinę padėtį bei ieškoti galimybių spręsti esančias problemas savomis jėgomis. Galimi ir atskirų vietovių ekologiniai projektai, siekiantys lėšų iš kitur. Gamtinė aplinka - ekologinio mokymo vieta Ekologinis švietimas glaudžiai siejasi su savos šalies, gyvenamosios vietos gamtiniu, istoriniu ir kultūriniu pažinimu, pagarbos ir meilės gimtinei ugdymu. Tik gerai pažindami miškus, ežerus, upes, laukus ir suvokdami jų vertę, negailėsime pastangų jų globai. Meilė ir pagarba nėra abstrakčios sąvokos, jos siejasi su konkrečiais objektais. Žmogus, žinodamas gimtinės vertę, joje esančių objektų svarbą, neišdrįs jos teršti ar naikinti. Atvykę Vakarų šalių žmonės dažnai žavisi gražia, natūralia mūsų šalies gamtine aplinka: tyru oru, švariais vandenimis, žaliais miškais, turtingais kraštovaizdžiais. Tai tikrai didelis, neįkainojamas mūsų šalies turtas, kurio vertę dar ne visuomet suvokiame. Tokių vietovių reikšmę poilsiui ir turizmui sunku pervertinti. Neveltui pastaraisiais metais vis populiaresnis poilsis kaime. Žmonės nori pabūti natūralioje aplinkoje, kvėpuoti švariu oru, maudytis neužterštame vandenyje. Žmogus yra gamtos vaikas ir egzistuoja tik žalių plotų, ypač miškų dėka. Deguonis atsirado ir nuolat papildomas miškų - planetos plaučių - dėka. Jei ne saulė ir miškas, bakterijos sunaikintų visa, kas gyva. Medžiai į aplinką išskiria medžiagas, kurios saugo mus nuo bakterijų ir kitų kenkėjų. Daug tokių medžiagų išskiriama spygliuočių miške, ypač pušynuose. Kvėpuojant miško oru, galima pasveikti nuo bakterijų sukeliamų ligų. Grynas miško oras, švarus ežerų ir upių vanduo grūdina organizmą, gerina kvėpavimą, stiprina širdies ir kraujagyslių veiklą. Ne veltui miškingas, pasižymintis grynu oru ir švariais vandens telkiniais euroregionas "Nemunas" laikomas Europos plaučiais. Ten oras daugiau kaip 100 kartų švaresnis už orą urba-nizuotuose pietinės Lenkijos plotuose. Šiam regionui priklauso tokie dideli ir unikalūs miškų masyvai kaip Belovežio, Augustavo, Ramintos, Dainavos, Rūdininkų ir kitos girios, tūkstančiai įvairaus dydžio bei gylio ežerų ir juos jungiančių upelių. Nors šiuose plotuose žemė nėra derlinga, bet dėl unikalios gamtinės aplinkos regiono laukia graži ateitis, paremta rekreacijos ir turizmo plėtra. Sąmoningai suvokęs gamtinės aplinkos reikšmę, žmogus gamtosaugą priima kaip savo vidinį poreiki, kaip sielos pašaukimą saugoti ir mylėti visa, kas gyva. Juk tai savaime suvokiamas paprotys, einantis iš kartos į kartą. Toks žmogus žino, kad nevalia spjauti į vandenį, be būtiniausio reikalo kirsti medį, be atgailos atimti žvėrelio ar paukščio gyvybę. Jis neterš miško polietileno atliekomis, nemėtys stiklų į upes ar ežerus, pavasarį nedegins sausos pernykštės žoles. Priešingai jis stengsis išvalyti mišką, švarinti upių ir ežerų pakrantes, sudrausmins aplinkos teršėjus. Taigi ekologinis visuomenės ugdymas glaudžiai siejasi su gamtiniu šalies pažinimu, su darnaus subalansuoto vystymo siekiais. Tik tinkamas visuomenės ekologinis išprusimas, nepriekaištingas gyvenamosios vietovės ir visos šalies gamtosaugos problemų žinojimas garantuos sėkmę. Gražiausios ir įdomiausios Lietuvos vietos Nuo seno Lietuvoje gražiausios gamtinės vietos buvo globojamos ir saugomos. Jų globa siekė net pagonybės laikus. Joms priklausė šventieji miškai, didžiojo kunigaikščio ir didikų medžioklės ūkiai, parkai. Šiuo metu gražiausios ir įdomiausios gamtinės vietos yra saugomos teritorijos. Jos Lietuvoje sudaro moksliškai pagrįstą unikalią sistemą, kuri įteisinta 1993 m. Saugomose teritorijose siekiama išsaugoti gamtos ir kultūros vertybes, biologinę įvairovę, ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą. Jose siekiama užtikrinti gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą. Be to, saugomose teritorijose stengiamasi sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams, aplinkos būklės stebėjimui, pažintiniam turizmui bei esamų vertybių pagarsinimui. Lietuvoje įvairaus lygio saugomos teritorijos užima 11,5 proc. šalies ploto ir tai yra apie 7,5 tūkst. km2. Švedijoje tokie plotai užima 6,1 proc., Norvegijoje 6,4 proc., Suomijoje 9,5 proc., Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Olandijoje 10-11 proc. teritorijos. Saugomoms teritorijoms priklauso rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, valstybiniai ir savivaldybių draustiniai. Rezervatams priskirta griežčiausiai saugomos teritorijos, kurios steigiamos vertingam moksliniu požiūriu gamtiniam ar kultūriniam kraštovaizdžiui saugoti ir tirti. Lietuvoje 4 gamtiniai rezervatai (Žuvinto, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės), skirti pelkių ir ežerų ekosistemai saugoti, ir Kernavės kultūrinis rezervatas. Yra ir daugiau rezervatinių teritorijų, užimančių nedidelius plotus nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose ir draustiniuose. Nacionaliniai parkai - tai valstybinės svarbos teritorijos, kuriose derinama gamtinių ir etnokultūrinių kompleksų apsauga, rekreacija, pažintinis turizmas ir ūkinė veikla. Jie įsteigti skirtinguose kraštovaizdžiuose, įdomiausiose gamtiniu, estetiniu ir kultūriniu bei istoriniu požiūriu vietose. Tai Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Kuršių Nerijos ir Trakų istorinis- nacionalinis parkai. Regioninių parkų paskirtis analogiška. Jie atstovauja mažesnių Lietuvos regionų kraštovaizdžio įvairovei. Jų Lietuvoje - 30. Regioninių parkų yra visose šalies dalyse, bet daugiau aukštumose, Pajūryje, prie upių. Jie užima kalvotus ežeringus plotus, upių slėnius, unikalias lyguminių vietų dalis. Regioniniai parkai užima daugiau kaip pusę (55 proc.) bendro šalies saugomų teritorijų ploto. Daugiausia yra draustinių: valstybinių - 265, savivaldybinių - 99. Juose saugomas ir tiriamas ne visas teritorinis kompleksas, bet tik atskiri jo elementai. Ribojama tokia ūkinė veikla, kuri gali pakenkti saugomiems objektams. Draustiniai, priklausomai nuo paskirties, yra įvairių rūšių, skirtingo dydžio. Tarp valstybinių draustinių daugiausia - 54 - kraštovaizdžio, 40 geomorfologinių, 39 telmologiniai, 36 hidrografiniai, 32 botaniniai, 27 zoologiniai, 15 botaniniu-zoologinių, 12 pedologinių. Tarp savivaldybinių draustinių daugiausia - 32 - botaniniai, po 16 kraštovaizdžio ir botaninių- zoologinių, 13 - teriologinių. Teritoriniu požiūriu draustiniai šalyje paplitę nevienodai. Ypač jų gausu Švenčionių, Molėtų, Anykščių, Lazdijų, Varėnos rajonuose, Kauno ir Vilkijos apylinkėse, Vakarų Lietuvoje. Jų daug mažiau Vidurio Lietuvoje, ypač šiaurinėje jos dalyje. Gamtos bičiulių asociacija Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje įsikūrė dar viena neformali gamtosaugai skirta visuomeninė organizacija - Gamtos bičiulių asociacija (GBA). Svarbiausias jos tikslas yra gamtosaugos ir gamtonaudos keliamų problemų samprata ir sprendimas. Tai gamtosaugos ir aplinkosaugos idėjų propagavimas ir stiprinimas, visuomenės ekologinis švietimas, patriotizmo savo Tėvyne ir jos nuostabia gamta ugdymas. Asociacijos nariai daug dėmesio skirs išskirtinių gamtinių vietovių, gamtos, istorijos, kultūros paminklų globai ir apsaugai. Svarbus uždavinys ekologinės kultūros įvairiuose visuomenės sluoksniuose ugdymas. Numatoma rengti konferencijas, seminarus, aktyvo mokymus, stovyklas ar mokyklas gamtoje, pažintines ekskursijas. Sieksime atnaujinti geras tradicijas turėjusį suaugusių ekologinių švietimą, specialios literatūros leidimą. Tai nemaži siekiai ir nelengvi uždaviniai. Šiuo metu svarbiausia suburti žmones, pažadinti juose norą aktyviai dalyvauti gamtosaugoje, rūpintis šalies gamta, gyvenama aplinka, ją saugoti ir turtinti. Sėkmingo darbo viltį žadina tai, kad kiekviename rajone ir seniūnijoje yra žmonių, neabejingų gamtosaugai. Tai ne tik pedagogai, miškininkai, bet ir gamtosaugos entuziastai, žemdirbiai, bendrovių darbininkai, verslo žmonės. Jie nuolat dirba gamtosauginį darbą: prižiūri gamtos ir kultūros objektus, tvarko aplinką, vykdo vietinius stebėjimus. Gamtos bičiulių asociacijos aktyvas kartu su laikraščiu "Tėviškės gamta" stengsis tokius žmones surasti, pastebėti jų darbus, padrąsinti, suburti, paremti morališkai. Sieksime jiems sudaryti galimybes dalyvauti seminaruose, konferencijose, spaudoje, pažintinėse ekskursijose, pabendrauti su kolegomis. Prof. Algirdas STANAITIS A. STANAIČIO nuotrauka
|
 | |
 BackTopHome |
||
All rights reserved. Contacts: Didžioji g. 10, Plateliai, Lithuania, phone.: +370 601 05222, info@parkai.lt
Project part-financed by the European Union within the BSR INTERREG III B programme.
Solutions: Infonida.