Lt
|
| TURISTINIS MARŠRUTAS AUTOMOBILIU (DVIRAČIU) PO SALANTŲ REGIONINĮ PARKĄ Gamta jau pasipuošė rudens spalvomis: saulės nutvieksti geltonuoja beržai, mirga raudoni klevo lapai. Nors šiluma jau nelepina, tačiau saulėtomis dienomis dar vis norisi pasidžiaugti rudenišku peizažu. Todėl siūlome pakeliauti po rudenėjantį Salantų regioninį parką, pasigrožėti įspūdinga gamta, aplankyti muziejus, susipažinti su vertingais tik šiam Žemaitijos kraštui būdingais gamtos ir kultūros paveldo objektais, pailsėti prie jų įrengtose atokvėpio vietose bei poilsiavietėse. Tai yra dalis dviračių ir autoturizmo trasos, besitęsiančios išilgai Salantų regioninio parko teritorijos. Kelionę pradedant nuo šiaurinės parko dalies, pirmiausia užsukime į Mosėdį – vieną seniausių Žemaitijos miestelių, pirmą kartą kryžiuočių raštuose paminėtą 1253 m. Keliaujant pėsčiomis čia įrengtu pėsčiųjų taku (su informacine sistema), kurio kryptį nurodo rodyklės, aplankysime prie Bartuvos užtvankos stovintį vandens malūną, kuriame 1979 m. įkurtas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus. Jo įkūrėjo, gydytojo Vaclovo Into originali sodyba taip pat virtusi lankomu objektu. Beeinant iki jos, susipažinsime su dabartine Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, išmūryta 1783 m. bei kur 1895-1898 m. dirbo rašytojas, kunigas J. Tumas-Vaižgantas, įsteigęs laikraštį “Tėvynės sargas” 1896 m. Mosėdyje. Maršrutas tęsiasi aplink tvenkinį įrengtu taku, kuris driekiasi ir pro kairiajame Bartuvos upės krante stūksantį Mosėdžio piliakalnį, menantį dar I tūkst. laikus. Pailsėti ir papramogauti galima prie tvenkinio įrengtoje poilsiavietėje su visa rekreacine infrastruktūra, žaidimų atrakcionais vaikams. Išsukus iš Mosėdžio, prie kelio Plungė-Skuodas, stabtelėkime prie Šilalės kaimo archeologinio komplekso įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Paėjėjus neilgu pėsčiųjų taku susipažinsime su ledyno tirpsmo išskobtu Erlos upės kloniu, išvysime Šilalės kūlį – penktą pagal dydį Lietuvoje akmenį. Šalia Didžiojo kūlio, apie XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru, kuris yra atstatytas į savo pirminę vietą. Toliau takas veda pro dar vieną akmenį su dubeniu, prie kurio taip pat buvo atliekamos pagoniškos kulto apeigos. Be to, šioje vietovėje aptikti ankstyvosios žemdirbystės (naudoti I tūkst. – II tūkst. viduryje) laukai su akmenų aptvarais ir krūsnimis. Ties Šauklių kaimu informaciniai ženklai rodo kryptį link Šauklių ir Kulalių riedulynų. Ypatingo lankytojų susidomėjimo sulaukia vienas didžiausių riedulynų Lietuvoje – Šauklių riedulynas, išsiskiriantis neįprastu mūsų kraštui, unikaliu, tundrą primenančiu kraštovaizdžiu, o jame įrengtas pažintinis pėsčiųjų gamtos takas (pritaikytas ir neįgaliesiems) su apžvalgos bokšteliu ir informacinėmis rodyklėmis, supažindina su savita šios vietovės augalija bei gyvūnija. Pailsėti ir papramogauti galima greta Šauklių riedulyno prie tvenkinio įrengtoje poilsiavietėje su visa reikalinga geram poilsiui rekreacine įranga: pavėsine, lauko baldais, židiniu su suoliukais, sūpuoklėmis, persirengimo kabina. Aplankę ir susipažinę su Skuodo rajone esančiais lankytinais objektais, užsukime į poilsiavietę prie Juodupėnų tvenkinio, Juodupėnų kaime, Kretingos rajone. Čia yra sutvarkytas paplūdimio ruožas, įrengtas lieptas, pastatyta persirengimo kabina, lauko tualetas, pavėsinės, vaikų žaidimo statiniai-lipynės, įrengtos laužavietės su suoliukais. Šią poilsiavietę su rekreacine įranga ypač pamėgo kaimo bendruomenė. Artėjant prie Salantų, sekdami informacinius kelio ženklus aplankykime Alkos kalną arba alkakalnį. Tai ledynmečiu suformuota didžiulė kalva, kurios pietinė dalis vadinama Alkos kalnu. Pasak padavimų senovėje jį juosęs ežeras, o ant kalno buvusi pagonių šventykla, skirta žalčių dievui Pilvyčiui. Joje, prie didelio ąžuolo degusi šventoji ugnis, prižiūrima vaidilutės ir žynio. Vyskupas M. Valančius mini, kad pagonys šventąją ugnį ant kalno tebegarbino ir XVII amžiuje. Aplankę alkakalnio papėdėje, dauboje gulintį akmenį su dubeniu, vadinamą Aukuro akmeniu, už jo iš aukštumos šlaito trykštantį šaltinį bei kalno viršūnėje rymantį stogastulpį galime atsikvėpti šalia įrengtoje atokvėpio vietoje ir iš tolo pasigrožėti Salantų miestelio panorama. Nepravažiuokime pro šalį! Salantai garsėja ne tik savo grakščių formų, neogotikine Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, išmūryta 1906-1911 m., bet ir netoliese, miesto parke augančiu storiausiu kaštonu Lietuvoje. Manoma, kad įspūdingas 28 m aukščio, 1,53 m skersmens ir 4,8 m apimties medis čia auga dar nuo senojo Salantų dvaro parko įkūrimo laikų. Nepamirškime aplankyti ir egzotinių kraštų paukščių ir gyvūnų zookolekcijos Mindaugo Ivanausko sodyboje bei paskanauti ypatingojo Salantų pyrago. Salanto upės slėnyje įsikūręs Salantų miestelis mena dar tuos laikus, kai buvo vadinamas Skilandžiais, pirmąkart paminėtais 1556 m. Pasak legendų ir padavimų senoji Skilandžių (Salantų) bažnyčia, kurią sudeginę kryžiuočiai, stovėjusi dabartinio Gaidžio kalnelio arba Žvainių pilkapyno vietoje. Ši kalva tokį vardą gavusi, esą todėl, kad seniau praeivius vakarais baidydavęs iš jos sklindantis šaižus gaidžio giedojimas. Jis nurimęs, kai ant Gaidžio kalno buvo pastatyta koplyčia. Šią vietą bei greta įrengtą trumpalaikio poilsio aikštelę nesunkiai rasite sekdami nuorodas, esančias už Salantų bažnyčios. Nuo Salantų kelionę galima tęsti dviem kryptimis. Važiuoti keliu Salantai – Kūlupėnai – Kartena link Kalnalio gyvenvietės arba pasukus nuo Gaidžio koplyčios tolyn, žvyruotu keliu privažiuoti Imbarės piliakalnį ir greta jo įrengtą atokvėpio vietą. Imbarės piliakalnis – vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių, apgyvendintas I-ame tūkstantmetyje pr. Kr. Kalvos papėdėje prie Salanto ir aukštumoje į pietryčius plytėjo papilio gyvenvietė, veikė šventyklos, kapinynas. X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, pirmą kartą paminėta 1253 m. Pilis apleista 1260-1263 m. kuršių sukilimo metu. Nuo Imbarės piliakalnio kelias veda link Nasrėnų kaimo, kurį taip pat pasieksime keliaudami ir plačiakloniu Salanto upės senslėniu. Tačiau visą šio slėnio grožį geriausiai galima apžvelgti nuo 15 m aukščio apžvalgos bokšto Kalnalio gyvenvietėje. Jį prieisime pėsčiųjų taku, sekdami nuorodas, automobilius palikę automobilių stovėjimo aikštelėje ties Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia. Čia kunigaikštis Oginskis 1777 m. pastatė Šv. Lauryno bažnyčią, kurioje 1801 m. buvo pakrikštytas būsimasis vyskupas Motiejus Valančius. Jai sudegus, 1883 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia ir varpinė, kurių bokštelius puošia ornamentuoti, kalvio darbo kryžiai. Toliau autoturizmo trasa veda pro Nasrėnų kaimą, kur įkurtas visuomenės ir bažnyčios veikėjo, rašytojo, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus. Jame eksponuojami asmeniniai vyskupo daiktai, dokumentai, jo ir apie jį parašytos knygos. Klėtelėje veikia etnografinė ekspozicija, o kiemą puošia medinės skulptūros ir paminklas bulvei. Keliaukime toliau. Neužilgo, pravažiavus Kūlupėnus, atsiveria nuostabi panorama į vaizdingame Minijos upės slėnyje įsikūrusį Kartenos miestelį bei plačias jo apylinkes menamas jau nuo 1253 m. Miestelį puošia Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1875 m. Tai vienintelė Žemaitijoje bebokštė neobarokinė bazilikinė bažnyčia. Pervažiavę tiltą per Miniją pasukame link Gintarų dvarvietės, vadinamos Vyšnių kalnu. Kalno papėdėje įrengta trumpalaikiam poilsiui skirta aikštelė. Šis kalnas stūkso Gintarų kaimo žemėse kitaip dar vadinamose Senąja Kartena. Ant jo pirmaisiais amžiais po Kr. stovėjo pilis, o XVI–XVII a. – Senosios Kartenos dvaras. Dvarui sudegus, senąją dvarvietę ilgus šimtmečius ženklino joje augusios vešlios vyšnios, davusios kalvai Vyšnių kalno vardą. Palipėjus į kalvą, atsiveria nepakartojamas vaizdas į Minijos upės slėnį, papėdėje išlikusį II a. prieš Kr. – XIII a. Gintarų kapinyną, o kitame aukštumos gale išvysime Martynaičių piliakalnį (VIII–XIII a.). Vaizdingame Minijos upės slėnyje gausu įvairių gamtos ir kultūros paveldo objektų, kur įsteigtas Minijos kraštovaizdžio ir Minijos ichtiologinis draustiniai. Todėl siūlome aplankyti ir visą Dauginčių kaimo lankytinų objektų kompleksą. Prie Dauginčių kaimo senųjų kapinių įrengtoje poilsio aikštelėje palikę mašinas, apžiūrėję senas medines koplytėles, galime aplankyti priešais iškilusį Dauginčių piliakalnį, vad. Pilale, Mėnulio kalnu. Norinčius pasigrožėti nuostabiais Minijos kilpų vaizdais kviečiame pasivaikščioti ir miško keliukais užlipti ant vienos iš Minijos skardžiuose atsivėrusių atodangų, dar vadinamos Lietuvos Šveicarija. Tačiau pasimėgauti įspūdingais vaizdais nuo Minijos skardžiuose esančių atodangų, daug pastangų nereikia, nes Dyburių kaime, Plungės rajone, ant vienos iš jų yra įrengta apžvalgos aikštelė – regykla. Į ją patenkama pėsčiomis, nuo sodybos prie Minijos gamtinio rezervato. Iš apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus gamtovaizdis į bene įdomiausią Minijos upės atkarpą, vadinamą Didžiąja Dyburių kilpa. Čia Salantų regioninio parko pietinė dalis ir paskutinė mūsų autoturizmo trasos stotelė. Kviesdami apsilankyti ir pakeliauti po Salantų regioninį parką, linkime patirti nuostabų naujo pažinimo džiaugsmą, pajausti begalę nepakartojamų akimirkų, besigrožint įspūdinga Žemaitijos kalvų ir slėnių panorama. Salantų regioninio parko vyr. specialistė Asta Bagočienė
|
 | |
 AtgalĮ viršųĮ pradžią |
||
Visos teisės saugomos. Kontaktai: Didžioji g. 10, Plateliai, Lietuva, tel.: 8 601 05222, info@parkai.lt
Puslapis dalinai finansuojamas is EU programos INTERREG IIIB projekto BSR EAGLE lėšų.
Sprendimas: Infonida.