Lt
|
| PRIVALOME GRAŽINTI SKOLĄ GAMTAI IR TIKRĄSIAS VERTYBES ŽMOGUI - Jungtinių tautų Generalinėje asamblėjoje buvo nutarta 2010 metus skelbti tarptautiniais biologinės įvairovės metais. Lietuvos biologinę įvairovę, be 1800 augalų rūšių, sudaro daugiau kaip 20 tūkst. gyvūnų ir 6 tūkst. grybų rūšių. Mūsų šalis – viena iš Biologinės įvairovės konvenciją ratifikavusių valstybių (1995 m.). Šis tarptautinis susitarimas Jungtinių Tautų iniciatyva buvo pasirašytas 1992 m. gegužės 22 d. Rio de Žaneire. Kaip prie biologinės įvairovės išsaugojimo prisideda Lietuva? - Kiekviena šalis, manau, turėtų prisidėti prie šios iniciatyvos ne tik žodžiais. Iš vienos pusės mums tai yra gana paprasta, nes didžioji Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir saugomų teritorijų direkcijų veiklos dalis yra skirta biologinei įvairovei išsaugoti. O konkretūs darbai visuomet būna svarbiau už kalbas. Tačiau turime ir kitą tikslą – norime įtraukti ir kitas institucijas, bendruomenes, žmones į šią veiklą, atkreipti dėmesį į būtinybę saugoti gamtą, išryškinti opiausias problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Šių metų visos saugomų teritorijų sistemos veiklą ketiname vainikuoti šūkiu: „Be gamtos nėra ateities“. Džiugu, kad tai pripažįsta vis daugiau įtakingų tarptautinių organizacijų, asmenų. Ketiname aktyviau bendrauti su moksleiviais. Norime aplankyti mokyklas, kurioms trūko aplinkosaugininkų dėmesio. Norime supažindinti jaunąją kartą su pasaulio, Lietuvos, o labiausia su konkretaus regiono unikalia biologine įvairove, gamtine aplinka. Dažnai siekiame pažinti neatrastas šalis, bet nežinome, kokia vertinga, graži mūsų gyvenamoji aplinka. Skatinsime saugoti gyvąja gamtą bei aplinką, kurioje gyvename, dar plačiau pristatysime visuomenei saugomų teritorijų veiklą. Siekdami sudominti biologinės įvairovės išsaugojimu, artimiausiu metu parengsime originalią pamoką – renginį su vaizdine informacija, viktorina, su prizais. Kaip minėjau, už kalbas svarbiau konkretūs darbai. Tarnyba jau yra sutvarkiusi apie 30 biologinei įvairovei svarbių teritorijų, o direkcijos – dar apie pusantro šimto. Tad šiais metais tęsime pradėtus darbus. Sutvarkytų teritorijų skaičius turėtų siekti kelias dešimtis. Daug įdomių renginių numato saugomų teritorijų direkcijos. Kasmet rengiamos paukščių grįžimo bei palydų šventės, kasmet paminima Tarptautinė šlapžemių (pelkių) diena (vasario 2), Pasaulinė paukščių diena (balandžio 1), Tarptautinė biologinės įvairovės diena (gegužės 22), kt. Kasmet organizuojami ir netradiciniai renginiai. Pavyzdžiui Kauno marių regioninio parko direkcija ketina kelti inkilus ne paukščiams, o miegapelėms. Labai svarbu į renginius, į konkrečius tvarkymo darbus įtraukti vietos bendruomenes. O jų esama labai aktyvių. Niekuomet neužmiršiu Bitėnų bendruomenės pastangų išsaugoti gandrų koloniją. Džiugu, kad lietuviai neabejingi gamtai. - „Tėviškės gamtos“ skaitytojams, be abejo, bus įdomu sužinoti, kaip prasidėjo Lietuvoje saugomų teritorijų kūrimas, nuo ko prasidėjo šis judėjimas. - Lietuvos saugomų teritorijų sistema turi gražią istoriją. Pirmoji šių dienų reikalavimus atitinkanti saugoma teritorija – Žuvinto gamtinis rezervatas. Jis įsteigtas profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva 1939 m. Žinoma niekaip negalima užmiršti šventųjų girių ir giraičių, medžių ir akmenų, alkų ir alkakalnių, kuriuos griežtai saugojo mūsų protėviai. Lietuviai turi labai senas ir gražias gamtosaugos tradicijas. Tai suaugę su mūsų lietuviška pasaulėjauta. Tas gilus gamtos grožio ir vertės pajutimas, matyt, ir padėjo išplėtoti gana sudėtingą šiuolaikinę saugomų teritorijų sistemą. Pirmieji saugomų teritorijų sistemos kūrimo žingsniai buvo skirti draustinių tinklui sukurti. Draustiniams tinkamų vietų parinkimas rėmėsi tiek šalies aktyvistų, tiek vietos entuziastų veikla. Kiekvienas pilietis galėjo siūlyti steigti draustinį kraštovaizdžiui, reljefo dariniams, augalams, ar gyvūnams, pelkėms išsaugoti. Prie gamtos vertybių išgarsinimo, visuomenės kvietimo saugoti prisidėjo Lietuvos poetai, rašytojai, žurnalistai. Tikru gamtosaugos šaukliu galima pavadinti poetą Justiną Marcinkevičių. Dėl pirmojo Lietuvos nacionalinio parko likimo, veiklos jame tobulinimo virė audringos diskusijos. Jose dalyvavo daugybė garbių mokslininkų, planuotojų, ekonomistų, kultūros veikėjų. Kai sovietmečiu kildavo grėsmė kraštovaizdžiui, kultūros vertybėms, susitelkdavo visa šalies inteligentija. Ne vienas protesto laiškas keliavo į Maskvą. Negalime užmiršti Viktoro Bergo – tuometinio gamtosaugos vadovo, profesoriaus Česlovo Kudabos – aktyvaus vertybių propaguotojo, Kęstučio Balevičiaus – daug prisidėjusio prie draustinių tinklo sukūrimo, Giedriaus Daniulaičio – nacionalinių parkų projektuotojo ir kitų. Visiems suminėti reikėtų daug vietos ir laiko. - O kokie pokyčiai įvyko kai Lietuva 1990 m. vėl atgavo nepriklausomybę? - Nepriklausomybės pradžioje buvo padarytas didžiulis šuolis. Atkuriamojo Seimo priimti sprendimai dėl saugomų teritorijų unikalūs ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jais faktiškai ir baigta kurti šalies saugomų teritorijų sistema, buvo įprasminta mokslininkų, šalies inteligentijos veikla, sąmoningų šalies piliečių pastangos ateities kartoms išsaugoti gamtos ir kultūros paveldą. Per du metus buvo įsteigti 4 nacionaliniai parkai, 30 regioninių parkų (visi jie įsteigti vienu Seimo nutarimu), apie 100 draustinių, vienas gamtinis rezervatas. Tai niekaip nebūtų įvykę, jei ne sovietmečiu sukaupta patirtis, sukurtos planavimo tradicijos, jei ne profesoriaus Pauliaus Kavaliausko pastangos, unikalūs jo darbai. Šiuo metu vyksta originalios nacionalinės saugomų teritorijų sistemos integracija į tarptautinių saugomų teritorijų tinklą. Pirmiausia turime įsipareigojimų Europos Sąjungai. Šalies saugomų teritorijų sistemą turime papildyti Natūra 2000 teritorijomis. Jose saugomos Europos Bendrijai svarbios rūšys ir buveinės. - Kokius tikslus ir uždavinius dabar sprendžia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, jai pavaldžios institucijos? - Pagrindinis mūsų rūpestis šiuo metu užtikrinti, kad saugomos teritorijos būtų ne popierinės, t. y. kad jose iš tiesų būtų sudarytos prielaidos vertybėms, dėl kurių jos buvo įsteigtos, išlikti, kad jos atliktų savo misiją visuomenei. Labai svarbu saugomas teritorijas pritaikyti žmonių lankymui, pažinimui. Iš vienos pusės svarbu žmonėms parodyti tai, kas yra saugoma, kad jie suprastų vertybių išsaugojimo poreikį. Iš kitos pusės sutvarkytos teritorijos padeda sureguliuoti lankytojų srautus taip, kad būtų lankomasi ten, kur galima ir nebūtų daroma žala ypač jautrioms teritorijoms ar rūšims. Daug metų buvo daugiau kalbama apie tai, ką ir kaip reikia tvarkyti, bet nebuvo tam lėšų arba jų buvo labai mažai. Lietuvai tapus Europos Sąjungos šalimi, tokios galimybės atsirado. Tad mūsų pečius užgriuvo konkrečių darbų lavina. Šių darbų rezultatai teikia daug džiaugsmo, bet kol jie įgyvendinami reikia intensyviai paplušėti, įdėti daug pastangų, įveikti daugybę problemų. Kiekvienais metais atidaromi vis nauji lankytojų centrai nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, įrengiami stendai, nuorodos, užrašai prie lankomų objektų, sutvarkomi paveldo objektai, biologinei įvairovei išsaugoti svarbios teritorijos, atsiranda vis naujos poilsiavietės, apžvalgos bokštai, kitkas. Pradėti griauti apleisti pastatai, pradėtos atkurti sovietmečiu pažeistos teritorijos. Turime ir pirmąsias originalias vidaus ekspozicijas valstybinių parkų lankytojų centruose (Neries ir Gražutės regioniniuose parkuose). Artimiausiais metais tokios ekspozicijos turėtų atsirasti dar mažiausiai 16-oje lankytojų centrų. Tad tikrai galime džiaugtis gražėjančiomis saugomomis teritorijomis. Mūsų pažadai visuomenei tapo realybe. - Dabar gyvename nelengvus laikus, mažinami asignavimai iš valstybės biudžeto. Kaip tai atsiliepia saugomų teritorijų priežiūrai? - Finansavimo sumažėjimą jaučiame visi. Aš džiaugiuosi, kad mūsų sistemoje dirba žmonės, linkę save aukoti vardan gamtos vertybių išsaugojimo. Matyt todėl vartotojiškoji visuomenės dalis mus ir vadina „trenktais“. Pinigai nėra gyvenimo esmė. Daug darbų galime nuveikti už palyginti nedidelį atlyginimą. Kita vertus ieškome įvairiausių finansinių galimybių veiklai saugomose teritorijose vykdyti, ieškome partnerių, beldžiamės į savivaldos institucijų, į kolegų miškininkų duris. Kaip minėjau, teritorijoms tvarkyti gauname lėšų iš ES fondų. Tačiau sukurtiems rezultatams palaikyti neišvengiamai reikalingos papildomos lėšos. Praėjusiais metais sugebėjome susidėlioti finansinius išteklius ir vykdyti veiklas taip, kad darbų efektyvumas nesumažėtų. Mūsų sistemos darbuotojai išradingi. Tad daugelis tradicinių renginių buvo, sakyčiau, netgi originalesni, nei anksčiau. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis sunkmečio laikotarpis – atgaiva gamtai, be to, ir viltis... Viltis, kad perdėliosime vertybes ir atsigręšime į tikrąsias, kad suvoksime, jog praradę gamtą, prarasime egzistencijos pagrindą, kad susimąstysime apie mus ištikusią moralinę krizę. Gal pagaliau suvoksime, kad gamtos ištekliai nėra beribiai ir kad negalime gyventi savo vaikų ir vaikaičių sąskaita. Turime grąžinti skolą ir gamtai, ir ateinančioms kartoms. Bet kuriuo atveju, sumažėjusi statybų plėtra, jos mastai, leidžia kiek lengviau atsikvėpti visiems. - Lietuvos žiniasklaidoje neretai pasirodo publikacijų, kuriomis siekiama sumenkinti saugomų teritorijų svarbą, sumažinti jų įtaką, sudaryti sąlygas lengviau į jas brautis. Kodėl atsiranda tokie pasisakymai? Ko siekiama? - Tai vis dar iš inercijos besiritanti statybų bumo banga... Daug ką buvo suviliojusi galimybė lengvai pasipelnyti – pardavei sklypelį ir jau milijonierius. Buvome pradėję net prosenelių žemės nebranginti, gamtos tikrąją vertę, savo egzistencijos pagrindus užmiršti. Norime ne tik sau, bet ir vaikams, net vaikaičiams būstus susiręsti ar net pilis pastatyti. Norime net ne po vieną būstą turėti. Ir tiems norams galo nėra! Ilgai negalėjau suvokti, kas atsitiko tam kaimo žmogui, kuris nuo seno gyveno savo žemėje santarvėje su aplinka, kuris turėjo sodybą. Kai „persikėlus žemę“ norisi joje statytis pastatus, problema suprantama, o iš kur kyla problema dėl naujų statybų, jei turi kur gyventi. Atsakymas – susiviliota galimybe parduoti. Parduoti taip brangintą prosenelių žemę!.. Kodėl užkliuvo saugomos teritorijos? Todėl, kad jose pradėta griežtai reikalauti tvarkos, pareikalauta laikytis įstatymų. Juk ne paslaptis, kad buvo susiformavusios elgesio „normos“: „statyk, vis tiek bus įteisinta“, „dar niekas nieko nenugriovė“, „svarbu turėti užnugarį“ ir panašiai. O čia, mat, atsirado tokie, kurie išdrįso stoti skersai kelio ir pradėjo REIKALAUTI pagarbos gamtai ir įstatymams. Nesavanaudiški saugomų vertybių gynėjai buvo įvardyti „genocido“ vykdytojais. Labai jau neskanu, kad įžūlių gamtos atžvilgiu veiksmų vykdytojai sumanė prisidengti vietos gyventojų interesais. Problemų yra visur. Ne išimtis ir saugomos teritorijos. Bet jos turi būti sprendžiamos tobulinant tai, kas sukurta, koreguojant teisės aktus, bet ne ardant, griaunant ar naikinant. - Kaip Jūs manote, jeigu bus nusileista saugomų teritorijų „ priešams “, kas mūsų laukia, kokią Lietuvą paliksime ainiams? - Abejotinos kokybės pastatų-dėžių džiungles, kalvų vietose žvyrduobes, natūralius upelius pakeitusių užmaurojusių tvenkinių virtines, miškus ir sodus be paukščių balsų ir pan. Vaizdai kaip iš siaubo filmo, bet kartais jie padeda atsipeikėti ir susimąstyti. Tikrai nemanau, kad tai gali nutikti. Žmonijos pairtis moko, jei mogus pats nesustoja, gamta jį sustabdo. Kantri ji, bet ir kantrybės taurė anksčiau ar vėliau prisipildo. Gamtoje vyraujančių dėsnių laikosi visos gyvos būtybės. Na, tik žmogus čia išimtis. Jis vienintelis „eina“ prieš įstatymus. Gamta neturi tokių teismų, kokius sukūrė žmogus. Joje šiek tiek kitaip – čia nepapirksi teisėjų, neturėsi advokatų. Nesvarbu, kad nesupratai kuo nusidėjai – atsiimsi ir pats, ir tavo vaikai. Vis dažniau girdime apie stichijų šėlsmo padarinius, apie cunamių, klimato kataklizmų padarinius ir jų aukas, apie kenkėjų pažeistus medynus. Kažin ar mūsų vaikai džiaugsis mūsų pastatytais namais, jei nebus gėlo vandens, jei negiedos paukščiai, nebus gėlių... Jei liks tik žmogaus sukurti monstrai, kuriuose net gyventi nejauku, kuriuose negali užaugti sveikas, dvasingas žmogus... Neseniai perskaičiau labai įdomių minčių apie lietuvybę, apie Lietuvos dvasią. Ji labai stipri. Ji padėjo išlikti lietuviams dar sunkesniais laikais. Tad tikiu, kad šis sunkmetis mums visiems padės apsivalyti ir pakilti virš vartotojiško požiūrio į tikrąsias žmonijos vertybes, tarp jų ir pagarbą Gamtai. - Ačiū už pokalbį ir linkime sėkmės Jūsų nelengvame, bet labai reikalingame darbe. Žurnalisto Vytauto Žeimanto pokalbis su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta Baškyte, skelbtas laikraštyje ,,Tėviškės Gamta". http://www.klajoklis.lt/teviskesgamta/
|
 | |
 AtgalĮ viršųĮ pradžią |
||
Visos teisės saugomos. Kontaktai: Didžioji g. 10, Plateliai, Lietuva, tel.: 8 601 05222, info@parkai.lt
Puslapis dalinai finansuojamas is EU programos INTERREG IIIB projekto BSR EAGLE lėšų.
Sprendimas: Infonida.