Per Velykas su tėčiu ir broliu pasivaikščiojome po senuosius miestelio kapus. Kai kur atsirado naujos granito plokštėmis dengtos kapavietės, kai kur užžėlė labai seni, retai lankomi kapai. Kai augau, paauglystėje apsilankymas kapinėse buvo visai romantiškas dalykas, ypač per Vėlines, kada atsiranda daug žvakučių, gėlių. Be to, smagu, kad ten auga labai aukštos pušys ir pušų ūgio tujos. Ir vis dėlto – tai kapavietės, ne pramogos.
Mamos pusės giminės
Įėjome pro šiaurinį įėjimą, praėjome rusų cerkvę, kareivių kapus. Man asmeniškai kareivių kapai atrodo visada gražiausiai. Gal dėl to, kad akys myli simetriją, tvarką. Ten, kur prasideda paprastų žmonių kapai, kur kiekvienas prižiūri juos kaip nori, prasideda netvarka ir chaosas. Štai iškart pagrindiniu taku nusukome į tą pusę, kur palaidota mano prosenė iš mamos pusės, prosenelė, kurios niekada nesu mačiusi. Tačiau atsimenu, kai būdavau maža ir su senele labai dažnai eidavau šių kapų pusėn. Nešiodavau vandenį, gėles, stiklainius, grėbliukus. Niekada nemėgau su senele eiti iki kapų ir ten kažką dirbti, purvintis rankas, rinkti šiukšles. Bet niekas neklausia mažoji vaiko, ar jis nori daryti tą, ar aną. Bet jau tada suprasdavau, kad prasmingiau tavėti pomidorus senelės šiltnamyje, negu kartu su ja eiti palieti kapus. Koks beprasmis darbas yra kasdien ar kas antra diena eiti į kapus ir nešti vandenį tam, kad palietum kažkokių džiūstančią gėlę ant to kapo. Daug geriau, kai šiais laikais kapavietė ir paminklas, viskas būna tiesiog uždengiama didele granito plokšte. Ir gražu, ir tvarkinga, ir nereikia nieko lieti.
Pabuvę ten nuėjome pagrindiniu taku iki mano mamos tėvų kapo. Ten vis dar nėra paminklo, kapas gana apleistas. Prisimenu senelius kaip dabar gyvus, atrodo, numirė ne taip ir seniai. Buvo, o dabar nebėra.
Tėtės pusės giminės
Tada nuėjome ir ant tėtės pusės giminių kapų. Visada būdavo keista lankytis toje pusėje, nes jiems paskirtas didelis juodas granito kapas. Atrodydavo neįprasta, o ir dar tokiom žaliom gražioms eglutėm viskas apsodinta. Man ta vieta atrodydavo kažkokia mistiška. Kaip ir apskritai senelių lankymas iš tos giminės pusės. Buvo seneliai, kurie gyveno šalia, ir jie atrodė tokie artimi, tokie mieli. Ir buvo seneliai, kuriuos lankydavau rečiau. Nors mažame mieste tai nėra labai didelis atstumas. Niekada nemačiau vienoje vietoje ir vienų, ir kitų senelių.