Kai važiuojant laukais girdite, užuodžiate, kaip šienapjovės darbuojasi su žole, tie kvapai gali nukelti į vaikystę, kuomet tie kvapai buvo natūralūs vasaros pranašai. Įrodyta, kad būtent kvapai labai gerai sužadina atmintį ir iškelia labai ryškius prisiminimus. Paklausėme keletos skirtingų žmonių, kokie kvapai jiems primena žemės ūkį vaikystėje ar gamtą.
Šieno kvapas primena nakvynę daržinėje
Agnė sako, kad dabar užuodusi šienapjovės darbą, ji iškart mato save vaikystėje pas močiutę kaime. „Tai tikrai buvo ypatingas laikas, kuomet galėdavau laiką leisti pas močiutę. Mes su mama buvome iš miesto, blokinio gyvenamojo rajono, kuriame man buvo linksma, nes turėjau draugų ir net simpatijų. O močiutė buvo iš kaimo, kuris buvo toli nuo miesto. Ten viskas buvo kitaip. Gamta tikrai savaip hipnotizavo, bet buvo ne tik tai. Būdavo kartu ir labai nuobodu, kaime nebūdavo taip įdomu, nes ilgėjausi draugų ir šunybių, kurias krėsdavome. Laimei, kartais atveždavo pusbrolius, su kuriais dūkdavom lauke. Smagu būdavo tais vasaros vakarais, kai nakvodavome daržinėje ant šieno. Tai gal būdavo jau labiau rugpjūčio mėnesį, kada būdavo nuimtas derlius ir šienas sugrėbtas, suvežtas į daržinę. Ant to šieno pasiklodavom paklodes ir kartais nakvodavom“, – prisimena ji.
Šviežia žolė – laistymas po nupjautą žolę
Ovidijus prisimena šviežios, ką tik nupjautos žolės kvapą. „Mano vyresnis brolis pjaudavo žolę, aš turėdavau paprastesnių darbų. Bet kai jis tik nupjaudavo, aš visada eidavau basas palakstyti po sodą, nes man labai patiko tas kvapas, ir kaip ką tik nupjauta žolė kutena padus. Su kiemo vaikais tada pasiimdavom pledus, kartais pasistatydavom palapines ir nakvodavom, stovyklaudavom tokioje vietoje“, – sako jis.
Šalti supuvę obuoliai – rudens pasiruošimas
Monika prisimena rudens darbus, ir jai juos primena šaltų pūvančių obuolių kvapas rūsy. „Toks pats būdavo šaltą rudenį. Ruduo gal nebūdavo labai šaltas, vėsu būdavo tik vakare. Ir sutemdavo greitai. O mes su broliu turėdavome grėbti lapus, kurių prikrisdavo labai daug. Prikrisdavo po obelimis ir obuolių, ir jie gana ilgai pūdavo, kol visko nesutvarkydavome. Prisimenu tuos ilgesningus vakarus, kuomet jau būdavo nugrėbti paskutinį plotelį, išvežti paskutines lapų krūvas į kompostą, ir labai skubėdavome ir labai staigiai temdavo. Pamažu įsižiebdavo langai kaimynų namuose, ir tai keldavo melancholiją. Paskui netrukus tie langai jau pasipuošdavo už kelių savaičių ir kelėdiniais papuošimais, nes prasidėdavo tas Kalėdų laukimas. Yra ir kitų daug primenančių kvapų, šviežia šienpjove nupjauta žolė ir man primena atostogas kaime“ – pasakoja Monika